Būrys - Cypronodontiformes
Šeima - Cyprinodontidae
Gentis – Nothobranchius
Šiame straipsnyje, pratęsiu pasakojimą, apie retą mūsų akvariume karpadančių (Cyprinodontidae) šeimą, tiksliau apie vieną iš jos genčių Nothobranchius. Dažnas akvariumininkas, jas apibūdina keliais žodžiais: raudonos žuvytės. Tačiau kitiems tai mokslo studijų sritis ir plati erdvė eksperimentavimui. Tikiuosi, šis straipsnis padės atsakyti į kai kuriuos rūpimus klausimus apie šias žuvytes, bei suteiks daug įdomios ir vertingos informacijos.
 Mano asmeniniu pastebėjimu užsienyje šios žuvytės yra pakankamai populiarios. Jų augintojai, buriasi į įvairius klubus, rengia susitikimus ir aukcionus. Toks bendravimas nelaimės atveju akvariume, kai prarandama tam tikra rūšis, padeda išlaikyti šias žuvytes akvariumuose. Kiti akvariumininkai mielai duoda ikrų ar netgi naujas žuvytes, kad akvariumininkas galėtų vėl atnaujinti jo pamėgtų žuvų auginimą. Anglijos, Amerikos akvariumininkai, rengia specialias išvykas į Afriką, kad atsivežtų ir atnaujintų tam tikras karpadančių rūšių linijas.
Tuo tarpu Lietuvoje šių žuvyčių augintojų nėra daug ir jų vis mažėja. Šią žiemą, mus paliko patyręs akvariumininkas Almantas Rimkus. Būtent jis vienas iš pirmųjų Lietuvoje pradėjo naršinti įvairias sunkai naršinamas žuvis, tarp kurių buvo ir karpadančiai.
Šiuo metu Lietuvos akvariumuose dar galime sutikti vieną Nothobranchius rūšį palmqvisti, kurios priskiriamos prie “metinių“ karpadančių grupės. Gamtoje šios žuvytės gyvena vienerius metus. Nors yra žinoma atvejų, kai akvariumuose kai kurios rūšys išgyvendavo iki trijų metų.
 Šią rūšį augina ir naršina keletas Kauno akvariumininkų, tačiau parduotuvėse jų nerasite. Keletas būdų kaip jų (ar kitų karpadančių) įsigyti: užsisakyti zoo parduotuvėse, kad jų specialiai atvežtų Jums. Arba susirašyti su užsienio augintojais, kurie mielai atsiunčia ikrų už simbolinę kainą. Atsisiuntus ikrus, Jums patiems teks “pakelti“ ir išauginti mailių.
Nothobranchius gentis dabartiniu metu jungia 41 aprašytą rūšį, kurios dauguma gyvena centrinėje ir rytinėje Afrikos kontinento dalyje. Šią rūšį sudaro penki aprašyti ir pripažinti porūšiai: Nothobranchius (sensu stricto); Adiniops; Zononothobranchius; Aphyobranchius; Paranothobranchius. Skirtingi porūšiai užima nevienodus gyvenamuosius arealo plotus. Vienos jų “okupavusios“ vos keletą kvadratinių kilometrų, kitos atvirkščiai labai išplitusios. Dėl savo gyvenimo sąlygų ypatybių, (natūralios gamtinės izoliacijos) egzistuoja daug neaprašytų ir neištirtų porūšių.
 Visų gyvenimo sąlygų bendra ypatybė ta, jog vandens telkiniai, kuriuose gyvena Nothobranchiusai, sausros metu pilnai išdžiūsta. Daugumą tokių telkinių dugno pagrindas yra durpės, smėlis, dumblas. Tėvai ikrus “slepia“ į tokį substratą. Užėjus sausros periodui tėvai miršta palikdami ikrus inkubuotis substrate iki liūčių sezono.
Likę ikrai, išbūna vadinamame inkubaciniame periode ir vystosi nevienodai- priklausomai nuo aplinkos sąlygų. Tik padėti ikrai pereina į - diapauzės (ramybės) būseną ir būna joje iki sulaukia pilno vandens telkinio išdžiūvimo. Tuo metu ikrai nesivysto, nes vandenyje deguonies kiekis labai mažas. Kai vanduo išdžiūna, ikrus pasiekia oras, kuris skatina jų inkubavimąsi. Sekantis diapauzės periodas būna tam tikroje ikrų vystymosi stadijoje, kurios priežastys nėra žinomos. Vėliau ikrai vėl pradeda vystytis ir inkubacijos pabaigoje pereina į būtinąją diapauzės būseną. Ši būsena vadinama “akies“, nes išsivysčiusiame ikre yra lengvai matoma būsimo mailiaus akis. Šiuo atveju ikro vystymasis sustoja ir laukia kada deguonies kiekis sumažės, kas reikš liūčių sezono pradžią. Kai vanduo apsemia telkinį su substratu, kuriame sausros periodo metu inkubavosi ikrai, per nepilną parą iš jų išsirita mailius, kuris tęsia tėvų pradėtą gyvenimo ciklą. Paprastai ikrai drėgname substrate inkubuojasi 2-3 mėnesius.
 Toks Nothobranchius žuvų grupės elgesys bei grožis, dar XIX a. viduryje sudomino ichtiologus, kurie greitai išmoko jas laikyti nelaisvėje. Daugelis šių žuvų lengvai prisitaiko prie gyvenimo nelaisvės sąlygomis. Kokia rūšis pasiekė pirmą kartą Europą nėra žinoma, bet jau žinome, jog 1925 m. Europą pasiekė Nothobranchius rachovi iš rytų Afrikos savanų telkinių, kurie pilnai išdžiūsta sausros metu. Šios genties rūšis aptinkamos Mozambikijoje, Pietų Afrikos respublikoje.
Iki pat Antro pasaulinio karo žinių apie šią žuvų rūšį buvo mažai. Tik nuo 1945 m. pradedama rimtai studijuoti ir tyrinėti šias žuvis. Apie dvidešimto amžiaus šeštą dešimtmetį šios žuvys pasiekė Rusiją. Mano turimomis žiniomis, į Lietuvą vienas pirmųjų jas atvežė Almantas Rimkus- tai buvo gardneri rūšis, praeito amžiaus aštuntame dešimtmetyje. Jo darbo ir kruopštumo dėka jos išplito tarp Lietuvos akvariumininkų.
 Vienomis gražiausių ir įspūdingiausių šios grupės atstovų laikomi Nothobranchius guentheri ir Nothobranchius Rachovii rūšys. Dideli reikalavimai akvariumams, kuriuose laikomos šios žuvytės, nekeliami.
Akvariumo įrengimas- kiekvieno šeimininko asmeninis pasirinkimas. Keletas patarimų, kaip įsirengti akvariumą laikant šią rūšį.
Šias žuvytes rekomenduojama laikyti tamsaus grunto fone, augalai taipogi parenkami tamsesnio atspalvio. Apšvietimą patartina įrengti pirmo akvariumo plane, t.y. lempos kabinamos kiek galima arčiau priekinio žiūrimojo stiklo. Lempų markės parinkimas turi įtakos spalvų išryškinimui. Visa tai sukuria šviesos ir šešėlių žaismą, kas išryškina Nothobranchius žuvų pagrindinę raudoną spalvą.
 Optimalių akvariumų išmatavimus vienai žuvų porai daugelis pateikia skirtingai- nuo 10 iki 30 litrų, kai akvariumo aukštis 10-20 cm.
Gruntas akvariume gali būti įvairus - durpės, smėlis, žvyras. Dekoracijoms parenkami tamsūs akmenys, šakos.
Gamtoje šios žuvys gyvena pakankamai ekstremaliomis sąlygomis (vandens parametrų kaitaliojimasis vyksta pakankamai dažnai), tačiau akvariume šios žuvys mėgsta pastovumą.
Nothobranchius puikiai jaučiasi bendrame, taikiame akvariume, tačiau kai kurie autoriai nepataria šių žuvyčių auginti su ilgapelekėmis žuvimis, nes gali apkandžioti pelekus. Mano akvariume jos puikiai sugyveno su skaliarais, guramiais ir kitomis didesnėmis žuvytėmis.
Šių žuvų maitinimasis ypatingas. Prieš griebdamos maistą jos “susitingsta“ ir tos sekundės dalies užtenka, kad greitesnė ir vikresnė žuvis apvalgytų jas.
 Nothobranchius pakankamai atsparios žuvys ligoms, gali laisvai gyventi su sergančiomis kitomis žuvimis pačios išlikdamos sveikos (aišku nereikia daryti eksperimentų, viskam yra saikas ir ribos). Tačiau pačios jos kenčia nuo odinozės. Pirmi odinozės požymiai – baltų-rausvų taškų ant pelekų atsiradimas. Palaipsniui taškelių atsiranda vis daugiau ir per porą savaičių jie apima visą kūną. Žuvis pradeda nebereguoti į maistą, silpsta, pelekai susitraukia, žuvys vis daugiau laiko praleidžia plaukiodamos vandens paviršiuje. Tokioje paskutinėje stadijoje gydyti jas praktiškai beviltiška, tačiau laiku pastebėjus ir pradėjus gydimą - šansai išgydyti pakankamai dideli.
Akvariumininko J.Kadleco pastebėjimu, šią ligą įtakoja ilgas žuvų laikymas minkštame ir rūgščiame vandenyje, temperatūros nukritimas, nevienodas maistas, akvariumo perkrovimas žuvimis ir įvairios organinės sankaupos ant dugno.
Atsparumas ligoms padidėja, jei nors porą kartų savaitėje maitinamos gyvomis lervomis, kurios normaliose jų gyvenimo sąlygose sudaro pagrindinę raciono dalį. Taip pat galima įdėti šiek tiek druskos į vandenį- 1 gr. vienam litrui.
Mano nuomone viena porelė geriausia žiūrisi gausiai apsodintame akvariume, kurio tūris ~ 15 litrų, o temperatūra 23-24 laipsniai, priklausomai nuo rūšies.
 Šios žuvys gali gyventi labai plačioje temperatūrinėje skalėje: nuo 15 iki 30 laipsnių. Kuo didesnė vandens temperatūra, tuo greičiau vyksta žuvytės motobolizmo procesas, kurio pasekoje žuvytės amžius trumpėja. Ar žuvytei priimtina vandens temperatūra, vienas rodiklis- jos kūno spalvos. Gerose gyvenimo sąlygose patinai pasiekia optimaliausią dydį ir pasidabina gražiausiomis spalvomis.
Šios žuvys yra teritorinės. Patinai dažnai pradeda peštis vienas su kitu, tačiau rimtų traumų nebūna, viskas apsiriboja pelekų apkandžiojimu, kurie per tris, keturias dienas užgyja ir atauga. Tokie susidūrimai daugiau primena ne rimtas kovas, o savo jėgos ir galios demonstravimą bei norą užimti geresnę padėtį socialinėje hierarchijoje.
Maitinti patartina gyvu maistu, sausą maistą jos dažnai ignoruoja ir prie jo reikia žuvytes specialiai pratinti. Esant būtinybei žuvytes gali iškęsti dviejų, trijų savaičių priverstinį badą.
Auginti žuvytes galima bendrai, tuomet jos tampa ne tokios agresyvios ir tik prieš nerštą atrenkami geriausi būsimi reproduktoriai bei atskiriami naršinimui.
 Paprastai žuvys subręsta dviejų – trijų mėnesių. Jos neršia visur kur tik gali, taip pat ir bendrame akvariume. Paprastai išneršia vieną – pora ikrų per dieną. Labai įdomiai atrodo, kai patinas bando meilintis patelei, “apglėbdamas“ ją viršutiniu peleku.
Naršinimui atrenkama vienas patinas ir kelios patelės. Naršinimui gali būti naudojamas durpių, smėlio substratas, taip pat augalai ( pvz. vesicularia dubyana -“javos samana“). Labiausiai paplitęs naršinimo būdas yra durpių substrate. Šiuo atveju durpės gerai nuverdamos keletą kartų ir po neršto kartu su ikrais laikomos sandariose talpose, kad neišgaruotų drėgmė. Egzistuoja tik bendros taisyklės ir patarimai kaip naršinti šias žuvis, kiekvienas akvariumininkas pats atranda jam priimtiną naršinimo būdą. Dėl to paminėsiu tik keletą pagrindinių būdų, kaip naršinti šias žuvis.
Pateiksiu vieną užsienio akvariumininko naršinimo būdą, kuris mano nuomone geriausiai iliustruoja labiausiai paplitusį naršinimo būdą durpių substrato pagalba:
“Patelę ir patiną laikau atskirai ~9 litrų akvariumuose. Reproduktoriai maitinami šaldytu tubifeksu, artemija, sausu maistu. Tai nėra pats geriausias maistas, nes šios žuvys mėgsta išskirtinai gyvą maistą.
Kas savaitę suleidžiu į vieną bendrą ~4 litrų stiklainį su ~2 cm. durpių sluoksniu ant dugno. Pusę vandens imu iš patelės akvariumo, kita pusė- iš patino. Žuvis palieku 24 valandoms. Po to tėvus išimu ir patalpinu vėl atskirai į jų akvariumą, pripilu šviežio vandens. Tuo būdu gaunasi dalinis vandens pakeitimas reproduktorių akvariumuose.
Neršto metu, kai žuvytės suleistos į bendrą akvariumą, jos nemaitinamos, nes maistas gali užteršti vandenį ir tuo būdu pažeisti ikrus.
Durpes perkošiu per tankų tinkliuką (tinka moteriška kojinė) ir šiek tiek suspaudžiu, kad išbėgtų vanduo. Taip nuspaustas durpes išbarstau plonu sluoksniu ant laikraščio 4-6 valandoms, kad nudžiūtų. Po to sudedu į maišelius taip kad juose dar būtų~50 % oro, o visa kita durpės. Nedidelis drėgmės kondensatas ant maišelio sienelių nėra blogai, tai reiškia kad durpės reikalingo drėgnumo. Tokiame stovyje, visiškoje tamsoje ikrai inkubuojasi ~25 laipsnių temperatūroje du, tris mėnesius“
Kitas būdas- apvaisintus ikrus palikti inkubuotis vandenyje iškeliant reproduktorius. Šis būdas mažiau paplitęs, nes reikalauja daug vietos akvariumams, pastovios priežiūros (dalinis vandens pakeitimas, apšvietimas), o mailius išsirita ne vienu metu, dėl ko augančias žuvytes tenka darniai rūšiuoti į atskirus akvariumus. Naudojant šį naršinimo būdą, ikrų inkubacijos metu patartina naudoti kempininį aeratorių (jokiu būdu ne mechaninį, nes jis sukelia srovę akvariume), imituojant natūralias gamtos sąlygas, kurios aprašytos anksčiau apie ikrų inkubavimosi ypatumus.
Išsiritęs mailius, paprastai gali maitintis artemija, tačiau kai kurių rūšių mailius (pvz. Nothobranchius rachovii, Nothobranchius eggersi), kol paaugs maitinamas infuzorijomis. Paprastai mailius gali suvalgyti maistą, kuris yra lygus jo akies dydžiui.
Tik išsiritęs mailius perkeliamas į atskirą akvariumą, o likęs substratas nusunkiamas ir pakartotinai užpilamas vandeniu po 3-4 savaičių. Tai daroma tam, kad kai kurie ikrai gali būti neišsiritę. Natūraliose sąlygose tam,kad smulkūs lietūs, kurie tik sudrėkina žemę,o ne pilnai užpildo tvenkinį vandeniu, epražudytų visų ikrų.
Augant mailiui, pradžioje patartina dažnas dalinis vandens pakeitimas, kad mailius apsisaugotų nuo įvairių galimų užkratų. Mailius auginamas akvariume be augalų, grunto išlaikant sterilumą. Neužmirškite, maždaug po mėnesio mailių reikia išrūšiuoti pagal dydį. Baigiant keletas patarimų naršinant šias žuvytes:
1. Pasiruoškite talpų akvariumą, maisto būsimam mailiui
2. Gerai nuvirinkite durpes
3. Iš anksto suplanuokite savo asmeninį laiką taip, kad galėtumėte skirti laiko žuvyčių priežiūrai
4. Naršinimui atrinkite tik pačius sveikiausius, geriausiai atrodančius reproduktorius
5. Nepamirškite dažnai maitinti mailių, pirmomis dienomis jis maitinamas ~4-6 kartus per dieną
Dėkoju akvariumininkui Mindaugui Varanauskui už pareikštas pastabas rengiant šį straipsnį.
Straipsnis (platesnė, pataisyta versija) spausdintas žurnale “Žurnalas apie gamtą“ 2004 m. Nr. 1
|
