e-akva.info

 Kai kurių jūrinių žuvų nėra ir nei vienoje muziejinėje kolekcijoje, žinios apie jas sklando iš nuogirdų svečiose šalyse. Yra pranešimų, kad Baltijoje sugautos tokios egzotinės žuvys kaip vilkžuvė, jūrinis ungurys, ant spiningo užkibo žvaigždėtoji raja, tralu ištrauktas net silkinis ryklys. Iki šiol mokslininkai šiuos faktus vertino atsargiai: manyta, kad tai žvejų pokštai. Neseniai duomenys apie šiuos radinius pradėti sisteminti, ir dėl to būtina turėti tikslius sugautų žuvų aprašus, nuotraukas ar muziejinius eksponatus. Dėl jūrinės nėgės, vilkžuvės, jūrinio buivolo, ragio, nėginio liumpeno, ramandos ir limandos “įteisinimo” Lietuvos apskritažiomenių ir žuvų faunos sąraše teko gerokai paplušėti. Aplankytos Respublikos ir gretimų valstybių muziejų rinkiniuose saugomos žuvų kolekcijos, išanalizuoti visi prieinami moksliniai šaltiniai ir pastarųjų metų dar nepublikuoti tyrimų duomenys. Šiandieną jau žinomi pagrindiniai dėsningumai, kaip formuojasi mūsų vandenų Baltijoje jūroje apskritažiomenių ir žuvų bendrija ir kokią vietą joje užima retos rūšys.

Sėkmė aplanko tik atkakliausius
 Daugiausia “retų” jūrinių žuvų autoriui pristatė žvejai mėgėjai ir verslininkai. Lietuvos priekrantėje dar neregistruotas jūrines laputes (Agonus catafractus) sugavo ne mokslininkai, o žvejai iš Nemirsetos. Jie pastebėję, kad jų sugautos žuvys pastebimai skiriasi nuo pavasarį, rudenį priekrantės žvejų laimikiuose palyginti dažnų ir gausių builių, ir perdavė jas mums ištirti. Greta aptikti jūriniai buivolai. S. Žulkus žvejas iš Nemirsetos- verslininkas valiniuose tinklaičiuose atsitiktinai aptiko šių dienų retenybę jūrinę dyglę (Spinachia spinachia L.). Europinį gleivį (Liparis liparis L.) tinkluose surado ir mums į laboratoriją atnešė kolega V. Lukošius. “Keista, gliti prie tinklo limpanti žuvis”, stebėjosi žvejas. Daugiau nei 65 cm ilgio, 1850 g svorio ledjūrio menkė, dar vadinama saida vos nepraslydo pro mokslininkų akis. Tai skani, iš pietvakarių Baltijos labai retai atplaukianti žuvis. Tą apniukusią 1997 m. lapkričio dieną atviroje jūroje pramoginės žūklės iš laivo “Ešerys” metu spiningu ją sužvejojo P. Tamašauskas. Žuvis kartu su Baltijos menkėmis jau buvo paruošta vežti į turgų, ir tik paskutinę akimirką buvo ištraukta iš dėžės. “Prekinės išvaizdos nesugadinkite”, nuspėjęs mūsų kėslus, būgštavo žvejas. Žuvis buvo gražiai išskrosta, atlikta mitybos ir parazitologinė analizės, o aprašius moksliniame žurnale, sugražinta savininkui. Kaip mažą priedą žvejokui įdavėme retos žuvies nuotrauką. Taukžuvę (Pholis gunnellus) autorius gavo kaip atlygį “natūra” už tinklų narpliojimą. Vertėjo. Įgudusi akis tinkle pastebėjo gležną, juodomis juostomis išmargintą rusvai - gelsvą taukžuvės jauniklį. Apie šios žuvų rūšies biologiją Baltijos jūroje beveik nieko nežinoma. 2004 m. vasarą ichtiologinių tyrimų metu Lietuvos ekonominės zonos vandenyse į velkamuosius tinklus įkliuvo blyškiosios menkės, ančiuviai, saidos. Apie šias retas žuvis jau rašiau šio žurnalo puslapiuose. Retų žuvų sugavimo sėkmei įtakos turi žvejojimo laikas, vieta ir naudojami žvejybos įrenginiai. Pavyzdžiui, pavienės keturūsės vėgėlės į velkamuosius (tralinius) tinklus pakliūva tik pavasarį, traluojant 40 – 70 m gylyje. Jūrinės adatos kitu metu laiku nesugaunamos kaip tik rudenį. Ir tik nušniojus pirmosioms rudeninėms audroms, šių gležnų į siūlą panašių žuvelių gausu tinkluose ar  prilipusių prie borto ir ant laivo denio.

 

Tikros klajūnės
 Retos jūrinės žuvys tikros klajūnės tiesiogine ir netiesiogine šio žodžio prasme. Vėjažuvės, ledjūrio menkės, skumbrės ir kt. mūsų vandenyse pasirodo tik vėlai rudenį ar ankstyvą pavasarį, periodinių priešnerštinių migracijų metų. Tiesa, čia jos neneršia, bet kartu su jūrinio vandens srautais iš Šiaurės jūros užklysta į mūsų priekrantę. Jūrinės žuvys periodiškai pasirodo, tai vėl išnyksta. Tuo sukeldamos daug klausimų ichtiologams. “Klajoja” jos iš vienos mokslinės knygos į kitą. Vienose jos įtraukiamos, kaip sugautos mūsų vandenyse, iš vėlesnių leidimų jau pašalintos, nes duomenys vertinti kaip nepatikimi. Į žuvų atlasus pagal tradiciją įtrauktos ir “menamos” rūšys, kurios iki pastarojo laiko mūsų vandenyse nesugautos, bet ateityje gali būti aptiktos ir šiam tikslui pateikiami jų aprašai. Podažniai mokslinėm reikmėms po ranka tenka turėti du ar tris Lietuvos ir gretimų šalių žuvų atlasus – ko nerasi naujausiame, aptiksi ankstesniame leidime ir, priešingai, daug egzotinių žuvų rūšių randame praeito amžiaus pradžioje išleistose apibendrinančiose knygose. 
        
Rastas žuvis reikia mokėti ir apibūdinti
 Sunkumų iškyla sugavus anksčiau nematytą ir į atlasus neįtrauktą žuvų rūšį. Dažnai stokojama patirties. Pavyzdžiui, 2000 m. pavasarį pirmą kartą sugavome juodąjį grundalą (Gobius niger), jūrinę laputę (Agonus catafractus) ir jūrinį buivolą (Taurulus bubalis L.) Žuvis reikėjo tiksliai apibūdinti. Čia nepagelbėjo nei vienas iš turimų žuvų apibūdinimo raktų. Pamenu, kaip tąsyk sugužėjo visi laboratorijos kolegos ir sumišusiais žvilgsniais dirsčiojo į dar nematytus laimikius, sklaidė postorių knygų lapus, bet galutinės išvados tuokart taip ir nepriėjome. Po metų apžiūrėdamas Peterburgo Zoologijos muziejaus Barenco jūros žuvų kolekciją, aptikau “mūsų žuvis”. Taip iki tol bevardės buvusios žuvys įgavo tikslius mokslinius pavadinimus. 2002 m. Kaliningrado sričiai priklausančiuose vandenyse tralu sugautas 25 cm ilgio nėginis liumpenas (Lumpenus lampretaeformis). Jis ichtiologams taip pat sukėlė daug maišaties. Šiais metais Klaipėdoje vykusios tarptautinės konferencijos metu pranešėjas iš Vokietijos Stralzundo jūros muziejaus dr. R. Thiel paskelbė, kad visos Pabaltijo muziejuose laikytos didžiosios perpelės – alsės (Alosa alosa), išskyrus vieną blogai išlikusi egzempliorių, pasirodė beesančios mažosios perpelės (Alosa fallax). Atskirti jauną ar pusaugę alsę nuo mažosios perpelės net ir specialistui sunkiai įveikiama užduotis. Juolab, kad ir mokslininkų tarpe nėra sutarimo: vieni, pasinaudodami naujausiais tyrimų rezultatais, teigia, kad tai dvi skirtingos rūšys, kiti gi mano, kad tai vienos rūšies skirtingos atmainos, ir visi randa jų nuomones patvirtinančių argumentų. Daug vargome, kol nustatėme, jog 1997 m. tinklais ties Melnrage sugautosios “sterlės” ar “atlantiniai eršketai” pasirodė esantys besteriai. Šios archainės išvaizdos žuvys nelaimingo nutikimo metu paspruko iš žuvų veisyklos Kaliningrado srityje. Dar ilgai žvejai negalėjo susitaikyti su ta mintimi, kad jų daug žadantys laimikiai nėra atlantiniai eršketai. Žinia, kad nuo 1994 m. Senkenbergo institute, Frankfurte prie Maino pagal eršketų bandos Baltijos jūroje atkūrimo programą įsteigta premija, už kiekvieną Baltijoje sugautą ir gyvą išlaikytą Atlanto eršketą. Eršketai gaudomi jų veisimui. Priminsiu, kad paskutiniai eršketai mūsų vandenyse sugauti tralu 1960 metais ties Nida.
 Tam, kad išmokti patikimai atskirti ragius nuo builių, teko vykti į Šiaurinę Baltijos dalį ir praktinius įgūdžius gilinti Rygos įlankoje, kur šių reliktinių žuvų yra gausu. Dabar tiksliai žinome, kad mūsų vandenyse kol kas ragių nesugauta, o anksčiau apie juos buvę pranešimai, pasirodė beesą klaidingi ir dėl mums gerai suprantamos priežasties.

Retų žuvų paieška – tai ne savitikslė veikla
 Duomenys apie retų žuvų sugavimo dažnį ir kiekį mokslininkams padeda suprasti žuvų biologiją, paaiškinti, kaip formuojasi Pietryčių Baltijos žuvų bendrijos. Besikeičiančios žuvų populiacijos atskiri rodikliai rodo ilgalaikius aplinkos pokyčius Baltijos jūroje. Šių žinių fone mes geriau suprantame, kuria linkme keičiasi žuvų gyvenimo sąlygos, kodėl didėja ar mažėja verslinių žuvų laimikiai. Žuvų rūšių gausumo ir aptikimo dažnis yra kelių fenomenų išdava, jie greta kitų jūros gyvojo pasaulio reiškinių tarytum ilgalaikiai žymekliai, byloja apie prieš keletą metų Baltijoje įvykusius permainas. Žinia, kad net maži aplinkos pasikeitimai jūroje sukelia dideles permainas gyvoje gamtoje. Keičiantis aplinkai vienos augalų ir gyvūnų rūšys išnyksta, o kitos atsiranda. Taigi, neišsiversime be kompleksinio, daugelį mokslino pažinimo grandžių apimančio požiūrio. Ichtiologai turi dirbti išvien su meteorologais, ekologais ir kitų sričių  specialistais.
 Ne paskutinei vietoje ir etinis - estetinis motyvai. Juk savo akimis mūsų platumose pamatyti anksčiau tik iš knygų žinomas egzotines žuvų rūšis, tai ir akiračio plėtra, specialybės žinių gilinimas.  

Retos žuvys – faktas iškalbingas
 Retos žuvys - iškalbingas biologinis faktas, tik jį reikia deramai suprasti, “išspausti” kiek galima daugiau informacijos. Svarbu žinoti žuvies amžių, sugavimo laiką, lytinę brandą, jose randamus parazitus. Žuvų parazitai padeda nustatyti, ar tai Pietryčių Baltijoje užaugusi žuvis, ar atplaukusi iš kitur. Žuvis pagal retumą teko sugrupuoti į dvi grupes: retos, bet sugaunamos dideliais kiekiais, ir retos ir negausios rūšys. Šis grupavimas padėjo atskleisti kelis dėsningumus ir tiksliau aprašyti retų žuvų fenomeną.
 Tyrimais nustatyta, kad suaugusios jūrinės ylos, juodųjų grundalų, jūrinių buivolų, ciegorių lervos kartu su augalais priekrantinių srovių atneštos iš pietvakarių Baltijos. Minėtos žuvys sugaunamos rūšies išplitimo pakraštyje ir dėl nepakankamo druskingumo sėkmingai neršti negali. Manoma, kad čia išneršti ikreliai ir gležnos lervutės yra pasmerktos žūti. Apie tai byloja ir tai, kad visos ties mūsų krantais sugautos jūrinės žuvys buvo atsitiktinės ir negausios, ir kad nerasta jų ikrų, specialios konstrukcijos smulkiaakiais tinklaičiais nesugauta lervų ir mailiaus. Pavienės jaunos ir suaugusios žuvys yra paklydėlės nerštinių klajonių metu. Analogiškai mūsų pajūryje atsiranda ausytosios medūzos, kurios mūsų pajūryje taip pat nesidaugina ir pastoviųjų priekrantinių srovių plukdomos į pragaištį Šiaurės Baltijoje. Priekrantės apskritažiomenių ir žuvų bendrijos ties Lietuva nėra pastovios dar ir dėl tos priežasties, kad visas pajūris yra atviras priešpriešiniams vakarų vėjams. Štormų metų visi sėkliai bangu “iškedenami”, dėl to smėlingame dugne esantys dariniai nėra pastovūs, ir čia išgali gyventi tik laikinai priebėgą randančios žuvys. Kitą vertus, dažnos, bet negausios jūrinės šaltavandenės žuvys gausiai aptinkamos anksti pavasari ir rudens laikotarpiu, atšalus priekrantės vandenims, bet nesugaunamos vasaros metu, esant šiltam vandeniui. Tokios yra gyvavedės vėgėlės, builiai, ciegoriai.
 Žinant šiuos gamtos fenomenus, daugelis žuvų retumo klausimų pasidaro aiškesni. Bet esama ir bendresnių, ilgalaikių, sunkiau atsekamų dėsningumų.

Permaininga Baltija jūros
 Pirminiai duomenys rodo, kad tiek rūšių įvairovė, tiek jų statusas per praėjusį šimtmetį ir ženkliai kito visoje Baltijos jūroje. Ir čia paaiškinimo reikia ieškoti nuolat besikeičiančioje Baltijoje. Svarbu įvertinti ne tik verslinę žvejybą, aplinkos taršą, kas neabejotinai veikia žuvų bendrijas, bet ir dėl natūralių klimato pokyčių atsirandančias jūros permainas. Žinia, kad pagal hidrologinius ir hidrometeorologinius ypatumus 1931 metų Baltija panaši į 1993 m. ir, priešingai, 1952 metų Baltija ženkliai skiriasi nuo 1999 – 2002 ar 2005 metų jūros. Nuo praeito amžiaus pradžios Baltijoje įvyko keli trisdešimties-penkiasdešimties metų trukmės padidėjusio žemutinių jūros sluoksnių (žemiau 100 m) vandens druskingumo ciklai. Mažiausias druskingumas stebėtas 1933 metais. Jis palaipsniui didėjo nuo 1940 m. iki aštuntojo dešimtmečio pradžios. Vėliau druskingumo pokyčiai, kartkartėmis pertraukiami trumpalaikių druskingo vandens pliūpsnių iš Šiaurės jūros, pakrypo druskingumo mažėjimo linkme. Jau pusę amžiaus stebimas druskingumo mažėjimo vyksmas. 1991 metais pasiektas amžiaus rekordas: 100-200 m gylyje vidutinis druskingumas siekė tik 9,86 promiles, o 10 promilių druskingumo šuolio riba (haloklinas) nusileido į 124 m. gylį, kai 1950/60 m. vidutinis druskingumas buvo 12 promilių ir 10 promilių haloklinas buvo kur kas aukščiau 82 m gylyje. Šie parodymai byloja, kad Baltijos jūra perėjo į dalinio apgėlėjimo, taip vadinamą “ežero fazę” (Antonov, 1994, 95 p.). Devinto dešimtmečio pradžioje prasidėjo jūrinio tarpsnio laikotarpis. Druskingo vandens pliūpsniai iš Šiaurės jūros stebėti 1993, 1999, 2002 metais. Jie savo ruožtu priklausė nuo ilgalaikių Šiaurės Atlanto atmosferos frontų svyravimų. Vyraujantiems frontams sustiprėjus, rudens – žiemos metu stebima daugiau štormų, jie stipresni, jų trukmė ilgesnė, padidėja bendras kritulių kiekis, gausesnis upių nuotėkis, švelnesnės žiemos ir vėsesnės vasaros. Pastebėtina, kad XX a. devintame dešimtmetyje ženkliai sumažėjo aplinkos tarša. Mokslininkai palaipsniui pažįsta ilgalaikių povandeninio gyvojo pasaulio permainų priežastis, bet iki galutinio atsakymo dar toli.

Bendro fenomeno dalis
 Kaip minėta, daugelis jūrinių žuvų aptikimo faktų sietini būtent su bendrojo Baltijos druskingumo padidėjimo fenomenu. Praeito amžiaus 1947-75 metais, dėl didelės druskingo vandens prietakos į Baltiją, susidarė  palankios sąlygos jūrinių žuvų nerštui. Jų neršto ir mitybos arealai anuomet išsiplėtė iki Suomijos įlankos. Tuo metu Rygos įlankoje buvo sugautos pusmetrinės vėjažuvės, pavienės juodadėmės menkės, buvo įplaukę dideli skumbrių būriai. Baltijos menkių buvo tiek daug, kad šiuose rajonuose buvo vykdyta verslinė žvejyba. Baltijos menkės, ciegoriai, vėjažuvės, builiai naujoje aplinkoje bandė neršti. Tai patvirtina 1947 m. Rygos įlankoje sugauti šių žuvų mailiai, kurių jau geras pusamžis kaip nesugaunama. Vieno iš tokių Baltijos vystymosi periodų 1934 metais ties Smiltyne buvo sugauta išties įspūdinga žuvis – kardžuvė arba durklažuvė. Jos ilgis siekė 260 cm. Dabar ji saugoma Tado Ivanausko zoologijos muziejuje Kaune. Neseniai paruošiau istorinių ir šių dienų duomenų apie durklažuvių aptikimus Pietryčių Baltijoje apibendrinimą. Viso žinomi net 26 moksliškai patikimi faktai. Paskutinį kartą mūsų priekrantėje durklažuvės sugautos 2002 m. rugpjūčio 31 d. ties Smiltynės gelbėjimo stotimi. Tuomet į menkinius tinklaičius įkliuvo 234,5 cm, 50 kg svorio žuvis. Tų metų išskirtinai karštą vasarą sugauta juodųjų grundalų, jūrinė dyglė. Bemaž du dešimtmečius šių žuvų nesugauta mūsų priekrantėje. Senieji Melnragės gyventojai, čia praleidę savo vaikystę, ir paauglystę, prisiminė, jog jūrinės dyglės prieš kelis dešimtmečius buvę įprastos priekrantės seklių žuvys, ir kad nuo to laiko jūra labai pasikeitusi. Šiuos praeinančius ilgalaikius pokyčius būtina stebėti ir fiksuoti, idant ateityje būtu galima juos sugretinti ir ieškoti galimų priežasčių.

Retos žuvys gali būti rimtu mokslinės etikos išbandymu
 Tiriant žuvis yra pagrindas užmegzti naujus kontaktus, kyla ir nesutarimų. Išaiškėjo kai kurių mokslininkų neatsakingas požiūris į faktų dokumentaciją. Nekritiškas požiūris suklaidino tyrėjus ir įvedė daug neaiškumų. Čia neišsiversta be detektyvinių paieškų. Buvo iškvosti straipsnių autoriai ir draugiškai pripažinta, kur “suklysta”. Faktų rinkimas kruopštus ir atsakingas darbas. Ne dažnas pristinga kantrybės ir nueina lengviausiu keliu. Taip atsiranda iš piršto išlaužti duomenys. Aistras aitrina liguistas kolekcionavimas ir pirmenybės siekimas. Kai kurių žuvų nepavyko nufotografuoti ir moksliškai ištirti. Žuvys keistomis aplinkybėmis “išnykdavo” arba savininkas griežtai atsisakydavo jas rodyti. Ilgainiui aistros atlėgsta. Mokslininkai bendradarbiauja, kryptingai renka faktus, sieja į juos bendrą visumą. O retos jūrinės žuvys ne tik nuskaidrina žvejo kasdienybę, bet ir padeda atskleisti dar vieną mūsų permainingos Baltijos paslaptį.
         
 Dėkojame autoriui Egidijui Bacevičiui už leidimą paskelbtį straipsnį ir suteiktas nuotraukas. (Egidijus Bacevičius, nuo 1997 m. yra Lietuvos valstybinio žuvivaisos ir žuvininkystės tyrimų centro Žuvininkystės tyrimų laboratorijos mokslinis bendradarbis. 1998 m. tobulinosi Kopenhagos universiteto Jūrų biologijos laboratorijoje (Helsingør) pas prof. M. Køie. Šiuo metu tiria: Pietryčių Baltijos žuvų ir apskritažiomenių bendrijų metazoinių parazitų ekologiją; žuvų dygiastraublių biologiją; Baltijos jūros (Lietuvos priekrantės) ir Kuršių marių bioįvairovės raidos dėsningumus XIX-XX a.; Kenigsbergo universiteto Gamtos mokslų tyrimų istoriją. Yra Lietuvos hidrobiologų, Baltijos jūros biologų ir Baltijos parazitologų draugijų narys.)