Sekantis autobusas už geros valandos. Nusprendžiame eiti pėsčiomis tuo būdu žuvyčių turgų pasieksime 10 min. greičiau. Jaunatviškas optimizmas, nugali šaltį ir suteikia jėgų ~45 min. keliauti iki turgaus. Pokalbiai apie žuvytes, ištirpina laiką ir nejučiomis mes visi atsiduriame Kauno žuvyčių turguje. Visi išsiskirstome. Prasideda pirkimas. Turgaus pavilijono stalai (kur dabar prekiaujama mėsa) nukrauta akvariumais. Akys didelės, norai dar didesni. Pora valndų vaikštome po turgu, pasistiebe viš prekystalio godžiomis akimis žiūrinėjame žuvytes.
 Brautis pro žmones, skverbtis prie akvariumų, kekvieno sekmadienio kasdienybę. Užtrukę ne vieną valandą, išsirinkš ir nusipirkę ką galime, bei numatę ka norimę įsigyti kitą sekmadienį, visa mūsų kompanija susitinka ir keliaujame namo.
 Namus pasiekiame ~13 val. visi išsiskirstome po namus ir krentame miegoti į atšalusias lovas. Prabudus, pirmiausias rūpestis, apžiūrėti savo pirkinius, aplankyti draugus ir aptarti kas ką matė. Sekmadinio valandos, baigia išnykti. Diena tokia trumpa, gal kitas sekmadienis bus ilgesnis?
 Va taip buvo senai senai. Visi “vargai“ dabar atrodo tik kaip malonus prisminimas. Dar ir dabar, kekviena sekmadieni, Kaune, Vilijampolės turguje, nuo pat ryto vyksta akvariumininkų turgus. Aš suaugau, pardavėjams barzdos užėlė. Akvariumininku pardavėju sumažėjo, žuvų atsirado įvairesnių, kainos taip ir liko žemiausios.
 Vis dar nuvažiuoju į turgų. Pašnekėti su akvariumininkais, kurie tikrai negaili informacijos, pažiūrėti, nusirpikti žuvytčių, nupirkti gyvo maisto, pasistumdyti su pirkėjais, malonus ritualas.
 Čia keletas mano fotgrafijų, su akvariumais, kurie stovėjo ir tebestovi kekvieną sekmadinį, su pardavėjais kurie man atsakinėjo ir tebeatsakinėja į klausimus. Tai va kokia istorija... Žuvyčių turgus, vykstą kekvieną sekmadinį nuo ryto iki ~13 val (gal ir ilgiau, bijau suklysti)