Sekantis autobusas už geros valandos. Nusprendžiame eiti pėsčiomis
tuo būdu žuvyčių turgų pasieksime 10 min. greičiau. Jaunatviškas
optimizmas, nugali šaltį ir suteikia jėgų ~45 min. keliauti iki
turgaus. Pokalbiai apie žuvytes, ištirpina laiką ir nejučiomis mes visi
atsiduriame Kauno žuvyčių turguje. Visi išsiskirstome. Prasideda
pirkimas. Turgaus pavilijono stalai (kur dabar prekiaujama mėsa)
nukrauta akvariumais. Akys didelės, norai dar didesni. Pora valndų
vaikštome po turgu, pasistiebe viš prekystalio godžiomis akimis
žiūrinėjame žuvytes.
Brautis pro žmones, skverbtis prie akvariumų,
kekvieno sekmadienio kasdienybę. Užtrukę ne vieną valandą, išsirinkš ir
nusipirkę ką galime, bei numatę ka norimę įsigyti kitą sekmadienį, visa
mūsų kompanija susitinka ir keliaujame namo.
Namus pasiekiame ~13
val. visi išsiskirstome po namus ir krentame miegoti į atšalusias
lovas. Prabudus, pirmiausias rūpestis, apžiūrėti savo pirkinius,
aplankyti draugus ir aptarti kas ką matė. Sekmadinio valandos, baigia
išnykti. Diena tokia trumpa, gal kitas sekmadienis bus ilgesnis?
Va
taip buvo senai senai. Visi vargai dabar atrodo tik kaip malonus
prisminimas. Dar ir dabar, kekviena sekmadieni, Kaune, Vilijampolės
turguje, nuo pat ryto vyksta akvariumininkų turgus. Aš suaugau,
pardavėjams barzdos užėlė. Akvariumininku pardavėju sumažėjo, žuvų
atsirado įvairesnių, kainos taip ir liko žemiausios.
Vis dar
nuvažiuoju į turgų. Pašnekėti su akvariumininkais, kurie tikrai negaili
informacijos, pažiūrėti, nusirpikti žuvytčių, nupirkti gyvo maisto,
pasistumdyti su pirkėjais, malonus ritualas.
Čia keletas mano
fotgrafijų, su akvariumais, kurie stovėjo ir tebestovi kekvieną
sekmadinį, su pardavėjais kurie man atsakinėjo ir tebeatsakinėja į
klausimus. Tai va kokia istorija... Žuvyčių turgus, vykstą kekvieną
sekmadinį nuo ryto iki ~13 val (gal ir ilgiau, bijau suklysti)
| 
|
